Versdama gyvenymo puslapius
Aš mokausi
Spalvinti juos savo emocijų spalvomis
Tada jaučiuosi laiminga.
Ir...
Dėkoju Dievui, kad galiu matyti- girdėti,
Kad galiu kurti- mylėti. 
Noriu paprašyti, kad
Padaugintų ši jausmą,
Kaip tą žuvį ir duoną.
Tik išsigąstu-
Ar betilps manyje.
 

 
Žmonės, 
Kaip žuvėdros
Juodos baltos
Tik pabaidytos
Kyla aukštyn
Arčiau Dievo.
 

 
Gyvenu mieste prie Upės.
Keista matyti Joje pražydusius baltus lelijų žiedus.
Tai ženklas, kad Upė tampa švaresnė
 
Noriu pasinert į švarią savo Minčių upę
Kartais ji būna tokia skaidri... 
 

 
Kartais taip lengva
Mylėt save,
Savo artimą,
Savo šunį,
Savo kaimynus...
Tada nori gyvent
34567 dienas
Ir šlovint ir dėkot.
  
Kartais taip  sunku...
 

Vaizdo įrašas apie Ilonos Žvinakienės kūrybą